langa 1.0.0

data/examples/lithuanian_utf8.txt

@@ -0,0 +1,1000 @@
+#THE UNBOUND BIBLE (www.unboundbible.org)
+#name	Lithuanian
+#filetype	Unmapped-BCVS
+#copyright	
+#abbreviation	
+#language	lit
+#note	
+#columns	orig_book_index	orig_chapter	orig_verse	orig_subverse	order_by	text
+01O	1	1		10	Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
+01O	1	2		20	Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
+01O	1	3		30	Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa.
+01O	1	4		40	Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
+01O	1	5		50	Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas­ pirmoji diena.
+01O	1	6		60	Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!”
+01O	1	7		70	Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.
+01O	1	8		80	Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas­antroji diena.
+01O	1	9		90	Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko.
+01O	1	10		100	Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį­jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
+01O	1	11		110	Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko.
+01O	1	12		120	Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
+01O	1	13		130	Tai buvo vakaras ir rytas­ trečioji diena.
+01O	1	14		140	Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.
+01O	1	15		150	Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko.
+01O	1	16		160	Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją­ dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.
+01O	1	17		170	Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,
+01O	1	18		180	valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
+01O	1	19		190	Tai buvo vakaras ir rytas­ ketvirtoji diena.
+01O	1	20		200	Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!”
+01O	1	21		210	Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
+01O	1	22		220	Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”
+01O	1	23		230	Tai buvo vakaras ir rytas­ penktoji diena.
+01O	1	24		240	Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko.
+01O	1	25		250	Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.
+01O	1	26		260	Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
+01O	1	27		270	Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
+01O	1	28		280	Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
+01O	1	29		290	Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.
+01O	1	30		300	Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko.
+01O	1	31		310	Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ šeštoji diena.
+01O	2	1		320	Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai.
+01O	2	2		330	Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.
+01O	2	3		340	Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.
+01O	2	4		350	Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų,
+01O	2	5		360	ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.
+01O	2	6		370	Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių.
+01O	2	7		380	Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
+01O	2	8		390	Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs.
+01O	2	9		400	Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.
+01O	2	10		410	Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.
+01O	2	11		420	Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas.
+01O	2	12		430	Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.
+01O	2	13		440	Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį.
+01O	2	14		450	Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas.
+01O	2	15		460	Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.
+01O	2	16		470	Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
+01O	2	17		480	bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
+01O	2	18		490	Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.
+01O	2	19		500	Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.
+01O	2	20		510	Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.
+01O	2	21		520	Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.
+01O	2	22		530	Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.
+01O	2	23		540	Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.
+01O	2	24		550	Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
+01O	2	25		560	Jie abu­žmogus ir jo žmona­buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.
+01O	3	1		570	Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”
+01O	3	2		580	Moteris atsakė gyvatei: “Mums leista valgyti sodo medžių vaisius,
+01O	3	3		590	išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”.
+01O	3	4		600	Gyvatė atsakė: “Nemirsite!
+01O	3	5		610	Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”.
+01O	3	6		620	Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
+01O	3	7		630	Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.
+01O	3	8		640	Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.
+01O	3	9		650	Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?”
+01O	3	10		660	O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”.
+01O	3	11		670	Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?”
+01O	3	12		680	Žmogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau”.
+01O	3	13		690	Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”.
+01O	3	14		700	Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą!
+01O	3	15		710	Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.
+01O	3	16		720	Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.
+01O	3	17		730	O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,­prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą.
+01O	3	18		740	Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus.
+01O	3	19		750	Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.
+01O	3	20		760	Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina.
+01O	3	21		770	Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kailinius rūbus ir jais apvilko juos.
+01O	3	22		780	Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”.
+01O	3	23		790	Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas.
+01O	3	24		800	Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.
+01O	4	1		810	Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.
+01O	4	2		820	Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas­žemdirbys.
+01O	4	3		830	Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių.
+01O	4	4		840	Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką,
+01O	4	5		850	tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro.
+01O	4	6		860	Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?
+01O	4	7		870	Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”.
+01O	4	8		880	Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė.
+01O	4	9		890	Tada Viešpats paklausė Kaino: “Kur yra tavo brolis Abelis?” O jis atsakė: “Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?”
+01O	4	10		900	Tada Viešpats tarė: “Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės.
+01O	4	11		910	Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują.
+01O	4	12		920	Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje”.
+01O	4	13		930	Tada Kainas tarė Viešpačiui: “Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti.
+01O	4	14		940	Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš”.
+01O	4	15		950	Viešpats jam atsakė: “Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!” Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų.
+01O	4	16		960	Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.
+01O	4	17		970	Kainas pažino savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu­Henochas.
+01O	4	18		980	Henocho sūnus buvo Iradas, Irado sūnus­Mehujaelis, Mehujaelio­Metušaelis, Metušaelio­ Lamechas.
+01O	4	19		990	Lamechas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios­Cila.
+01O	4	20		1000	Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius.
+01O	4	21		1010	Jo brolis, vardu Jubalas, buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas.
+01O	4	22		1020	Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama.
+01O	4	23		1030	Lamechas tarė savo žmonoms: “Ada ir Cila, klausykite! Jūs, Lamecho žmonos, įsidėmėkite, ką sakau: aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą!
+01O	4	24		1040	Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą­septyniasdešimt septynis kartus!”
+01O	4	25		1050	Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: “Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė”.
+01O	4	26		1060	Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.
+01O	5	1		1070	Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė žmogų, Jis padarė jį panašų į Dievą.
+01O	5	2		1080	Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti.
+01O	5	3		1090	Kai Adomas buvo šimto trisdešimties metų, jam gimė sūnus pagal jo panašumą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu.
+01O	5	4		1100	Po Seto gimimo Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	5		1110	Taigi Adomo amžius buvo devyni šimtai trisdešimt metų, ir jis mirė.
+01O	5	6		1120	Setas, būdamas šimto penkerių metų, susilaukė Eno.
+01O	5	7		1130	Setas, gimus Enui, dar gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	8		1140	Taigi Seto amžius buvo devyni šimtai dvylika metų, ir jis mirė.
+01O	5	9		1150	Enas, būdamas devyniasdešimties metų, susilaukė Kainamo.
+01O	5	10		1160	Enas, gimus Kainamui, dar gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	11		1170	Taigi Eno amžius buvo devyni šimtai penkeri metai, ir jis mirė.
+01O	5	12		1180	Kainamas, būdamas septyniasdešimties metų, susilaukė Malaleelio.
+01O	5	13		1190	Kainamas, gimus Malaleeliui, dar gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	14		1200	Taigi Kainamo amžius buvo devyni šimtai dešimt metų, ir jis mirė.
+01O	5	15		1210	Malaleelis, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Jareto.
+01O	5	16		1220	Malaleelis, gimus Jaretui, dar gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	17		1230	Taigi Malaleelio amžius buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai, ir jis mirė.
+01O	5	18		1240	Jaretas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, susilaukė Henocho.
+01O	5	19		1250	Jaretas, gimus Henochui, dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	20		1260	Taigi Jareto amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai, ir jis mirė.
+01O	5	21		1270	Henochas, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Matūzalio.
+01O	5	22		1280	Henochas, gimus Matūzaliui, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	23		1290	Taigi Henocho amžius buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai.
+01O	5	24		1300	Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė.
+01O	5	25		1310	Matūzalis, būdamas šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, susilaukė Lamecho.
+01O	5	26		1320	Matūzalis, gimus Lamechui, dar gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	27		1330	Taigi Matūzalio amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai, ir jis mirė.
+01O	5	28		1340	Lamechas, būdamas šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, susilaukė sūnaus,
+01O	5	29		1350	kurį jis pavadino Nojumi, sakydamas: “Šitas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse žemėje, kurią Viešpats prakeikė”.
+01O	5	30		1360	Lamechas, gimus Nojui, dar gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	5	31		1370	Taigi Lamecho amžius buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai, ir jis mirė.
+01O	5	32		1380	Nojus, būdamas penkių šimtų metų, susilaukė Semo, Chamo ir Jafeto.
+01O	6	1		1390	Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų,
+01O	6	2		1400	Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.
+01O	6	3		1410	Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!”
+01O	6	4		1420	Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.
+01O	6	5		1430	Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,
+01O	6	6		1440	gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.
+01O	6	7		1450	Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”.
+01O	6	8		1460	Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.
+01O	6	9		1470	Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.
+01O	6	10		1480	Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą.
+01O	6	11		1490	Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų.
+01O	6	12		1500	Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius.
+01O	6	13		1510	Ir Dievas tarė Nojui: “Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus.
+01O	6	14		1520	Pasidaryk arką iš sakuoto medžio, arkoje padaryk pertvaras ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko.
+01O	6	15		1530	Arka turi būti trijų šimtų uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.
+01O	6	16		1540	Padaryk arkai langą uolektis nuo viršaus; arkos duris padaryk jos šone; įrenk joje apatinį, vidurinį ir viršutinį aukštus.
+01O	6	17		1550	Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus.
+01O	6	18		1560	Bet Aš padarysiu sandorą su tavimi. Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
+01O	6	19		1570	Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius­patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi.
+01O	6	20		1580	Iš paukščių, iš gyvulių ir iš visų žemės roplių pagal jų rūšį teįeina pas tave po du, kad išliktų gyvi.
+01O	6	21		1590	Pasiimk visokio maisto ir susikrauk į arką, ir tai tebūna maistas tau ir jiems!”
+01O	6	22		1600	Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.
+01O	7	1		1610	Viešpats tarė Nojui: “Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje.
+01O	7	2		1620	Pasiimk iš visų švarių gyvulių po septynetą patinų ir patelių, o iš visų nešvarių gyvulių­po patiną ir patelę,
+01O	7	3		1630	taip pat ir iš padangių paukščių po septynetą patinų ir patelių, kad išlaikytum jų rūšį visos žemės paviršiuje.
+01O	7	4		1640	Po septynių dienų Aš užleisiu lietų ant žemės keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir išnaikinsiu žemės paviršiuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs”.
+01O	7	5		1650	Ir Nojus padarė viską, ką Viešpats jam įsakė.
+01O	7	6		1660	Nojus buvo šešių šimtų metų, kai tvanas prasidėjo.
+01O	7	7		1670	Tuomet Nojus, jo sūnūs, jo žmona ir sūnų žmonos suėjo su juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano.
+01O	7	8		1680	Švarių ir nešvarių gyvulių, paukščių ir roplių
+01O	7	9		1690	poros suėjo į Nojaus arką, kaip Dievas buvo įsakęs Nojui.
+01O	7	10		1700	Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys užplūdo žemę.
+01O	7	11		1710	Nojui sulaukus šešių šimtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė.
+01O	7	12		1720	Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
+01O	7	13		1730	Tą pačią dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas, Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos.
+01O	7	14		1740	Jie ir visi žvėrys, galvijai, ropliai ir visi paukščiai pagal savo rūšis
+01O	7	15		1750	suėjo į Nojaus arką, po du visų kūnų, turinčių gyvybės kvapą.
+01O	7	16		1760	Įėjusieji buvo patinas ir patelė kiekvieno kūno, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats uždarė arką iš lauko pusės.
+01O	7	17		1770	Lietus tęsėsi keturiasdešimt dienų, vandens daugėjo ir jis pakėlė arką aukštyn nuo žemės.
+01O	7	18		1780	Vanduo kilo ir užplūdo žemę, o arka plūduriavo vandens paviršiuje.
+01O	7	19		1790	Vanduo pakilo taip aukštai, kad apsėmė visus aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po dangumi.
+01O	7	20		1800	Vanduo pakilo penkiolika uolekčių virš kalnų ir juos apdengė.
+01O	7	21		1810	Ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, ropliai ir visi žmonės.
+01O	7	22		1820	Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, išmirė.
+01O	7	23		1830	Taip Dievas išnaikino visas gyvas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje.
+01O	7	24		1840	Vanduo laikėsi žemėje šimtą penkiasdešimt dienų.
+01O	8	1		1850	Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.
+01O	8	2		1860	Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi.
+01O	8	3		1870	Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti.
+01O	8	4		1880	Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.
+01O	8	5		1890	O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.
+01O	8	6		1900	Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs,
+01O	8	7		1910	ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.
+01O	8	8		1920	Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.
+01O	8	9		1930	Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.
+01O	8	10		1940	Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.
+01O	8	11		1950	Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.
+01O	8	12		1960	Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.
+01O	8	13		1970	Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs.
+01O	8	14		1980	Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.
+01O	8	15		1990	Tada Dievas tarė Nojui:
+01O	8	16		2000	“Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.
+01O	8	17		2010	Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų”.
+01O	8	18		2020	Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.
+01O	8	19		2030	Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.
+01O	8	20		2040	Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.
+01O	8	21		2050	Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.
+01O	8	22		2060	Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!”
+01O	9	1		2070	Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę.
+01O	9	2		2080	Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas.
+01O	9	3		2090	Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau žaliuojančius augalus.
+01O	9	4		2100	Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite.
+01O	9	5		2110	Iš tiesų už jūsų gyvybės kraują Aš pareikalausiu iš kiekvieno žvėries ir žmogaus, kuris pralietų savo brolio kraują.
+01O	9	6		2120	Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą.
+01O	9	7		2130	Jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite po žemę ir pripildykite ją!”
+01O	9	8		2140	Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo:
+01O	9	9		2150	“Aš darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų,
+01O	9	10		2160	ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos.
+01O	9	11		2170	Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės”.
+01O	9	12		2180	Ir Dievas tarė: “Ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas
+01O	9	13		2190	bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės.
+01O	9	14		2200	Sutelkęs debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse,
+01O	9	15		2210	atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kad daugiau nebūtų tvano, sunaikinančio kiekvieną kūną žemėje.
+01O	9	16		2220	Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės”.
+01O	9	17		2230	Dievas tarė Nojui: “Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje”.
+01O	9	18		2240	Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Semas, Chamas ir Jafetas; Chamas buvo Kanaano tėvas.
+01O	9	19		2250	Šie trys yra Nojaus sūnūs ir iš jų atsirado visi žemės gyventojai.
+01O	9	20		2260	Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną.
+01O	9	21		2270	Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje.
+01O	9	22		2280	Chamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke.
+01O	9	23		2290	Semas ir Jafetas paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant pečių, priėjo atbuli, ir apdengė savo tėvo nuogumą; jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę ir jie nematė savo tėvo nuogumo.
+01O	9	24		2300	Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus,
+01O	9	25		2310	tarė: “Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams!
+01O	9	26		2320	Palaimintas Viešpats, Semo Dievas, o Kanaanas bus jo vergas!
+01O	9	27		2330	Teišplečia Dievas Jafetą, ir tegu jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas bus jo vergas!”
+01O	9	28		2340	Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.
+01O	9	29		2350	Taigi Nojaus amžius buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų, ir jis mirė.
+01O	10	1		2360	Tai yra Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė sūnų.
+01O	10	2		2370	Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.
+01O	10	3		2380	Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.
+01O	10	4		2390	Javano sūnūs: Eliša, Taršišas, Kitimas ir Dodanimas.
+01O	10	5		2400	Iš šitų atsirado tautų grupės, gyvenančios savo žemėse, kiekviena su savo kalba ir pagal savo giminę savo tautose.
+01O	10	6		2410	Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas.
+01O	10	7		2420	Kušo sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos sūnūs: Šeba ir Dedanas.
+01O	10	8		2430	Kušui gimė ir Nimrodas, kuris tapo galingas žemėje.
+01O	10	9		2440	Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: “Smarkus medžiotojas kaip Nimrodas Viešpaties akyse”.
+01O	10	10		2450	Jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erechas, Akadas ir Kalnė Šinaro šalyje.
+01O	10	11		2460	Iš čia jis išvyko į Asūrą ir pasistatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą
+01O	10	12		2470	ir Reseną tarp Ninevės ir Kelacho; tai yra didysis miestas.
+01O	10	13		2480	Mizraimo sūnūs: Ludas, Anamimas, Lehabas, Naftuchimas,
+01O	10	14		2490	Patrusimas, Kasluhas, iš kurio kilo filistinai, ir Kaftoras.
+01O	10	15		2500	Kanaano palikuonys: pirmagimis Sidonas, Hetas,
+01O	10	16		2510	jebusiečiai, amoritai, girgašai,
+01O	10	17		2520	hivai, arkai, sinai,
+01O	10	18		2530	arvadiečiai, cemarai ir hematiečiai. Taip kanaaniečių giminės išsiplėtė.
+01O	10	19		2540	Kanaaniečių ribos tęsėsi nuo Sidono link Geraro iki Gazos, link Sodomos, Gomoros, Admos bei Ceboimų iki Lešos.
+01O	10	20		2550	Tai Chamo palikuonys pagal jų gentis, kalbas, šalis bei tautas.
+01O	10	21		2560	Semas, visų Ebero sūnų tėvas, vyresnysis Jafeto brolis, taip pat turėjo sūnų.
+01O	10	22		2570	Semo sūnūs: Elamas, Asūras, Arfaksadas, Ludas ir Aramas.
+01O	10	23		2580	Aramo sūnūs: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas.
+01O	10	24		2590	Arfaksado sūnus­Sala, o Salos­Eberas.
+01O	10	25		2600	Eberas turėjo du sūnus: vienas vardu Falekas, nes jo dienomis buvo padalinta žemė, antrasis­Joktanas.
+01O	10	26		2610	Joktano sūnūs: Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas,
+01O	10	27		2620	Hadoramas, Uzalas, Dikla,
+01O	10	28		2630	Obalas, Abimaelis, Šeba,
+01O	10	29		2640	Ofyras, Havila ir Jobabas; visi jie yra Joktano sūnūs.
+01O	10	30		2650	Jie gyveno nuo Mešos iki Sefaro kalno rytuose.
+01O	10	31		2660	Šitie yra Semo palikuonys pagal jų gimines, kalbas, šalis bei tautas.
+01O	10	32		2670	Šitos yra Nojaus sūnų giminės pagal jų palikuonis ir tautas; iš jų atsirado tautos žemėje po tvano.
+01O	11	1		2680	Visi žemės gyventojai kal bėjo viena kalba.
+01O	11	2		2690	Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno.
+01O	11	3		2700	Jie kalbėjosi: “Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime”. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą­vietoje kalkių.
+01O	11	4		2710	Jie tarėsi: “Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!”
+01O	11	5		2720	Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė,
+01O	11	6		2730	ir tarė: “Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia.
+01O	11	7		2740	Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!”
+01O	11	8		2750	Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.
+01O	11	9		2760	Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.
+01O	11	10		2770	Šitie yra Semo palikuonys: Semas, būdamas šimto metų, dvejiems metams praėjus po tvano, susilaukė sūnaus Arfaksado.
+01O	11	11		2780	Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	12		2790	Kai Arfaksadui buvo trisdešimt penkeri metai, gimė sūnus Sala.
+01O	11	13		2800	Po to Arfaksadas dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	14		2810	Kai Salai buvo trisdešimt metų, gimė Eberas.
+01O	11	15		2820	Po to Sala dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	16		2830	Kai Eberui buvo trisdešimt ketveri metai, gimė Falekas.
+01O	11	17		2840	Po to Eberas dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	18		2850	Kai Falekui buvo trisdešimt metų, gimė Ragaujas.
+01O	11	19		2860	Po to Falekas dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	20		2870	Kai Ragaujui buvo trisdešimt dveji metai, gimė Seruchas.
+01O	11	21		2880	Po to Ragaujas dar gyveno du šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	22		2890	Kai Seruchui buvo trisdešimt metų, gimė Nachoras.
+01O	11	23		2900	Po to Seruchas dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	24		2910	Kai Nachorui buvo dvidešimt devyneri metai, gimė Tara.
+01O	11	25		2920	Po to Nachoras dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.
+01O	11	26		2930	Kai Tarai buvo septyniasdešimt metų, gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.
+01O	11	27		2940	Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus­Lotas.
+01O	11	28		2950	Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Chaldėjos Ūre.
+01O	11	29		2960	Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja, o Nahoro­Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo.
+01O	11	30		2970	Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų.
+01O	11	31		2980	Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė.
+01O	11	32		2990	Taros amžius buvo du šimtai penkeri metai, ir jis mirė Charane.
+01O	12	1		3000	Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu.
+01O	12	2		3010	Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.
+01O	12	3		3020	Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.
+01O	12	4		3030	Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išėjo iš Charano.
+01O	12	5		3040	Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Atėjęs į tą kraštą,
+01O	12	6		3050	Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje šalyje gyveno kanaaniečiai.
+01O	12	7		3060	Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.
+01O	12	8		3070	Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas­rytuose. Ten jis pastatė aukurą Viešpačiui ir šaukėsi Viešpaties vardo.
+01O	12	9		3080	Abromas keliavo vis toliau į pietus.
+01O	12	10		3090	Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas.
+01O	12	11		3100	Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: “Aš žinau, kad tu esi graži moteris
+01O	12	12		3110	ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys.
+01O	12	13		3120	Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”.
+01O	12	14		3130	Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži.
+01O	12	15		3140	Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus,
+01O	12	16		3150	o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.
+01O	12	17		3160	Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos.
+01O	12	18		3170	Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: “Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona?
+01O	12	19		3180	Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais”.
+01O	12	20		3190	Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.
+01O	13	1		3200	Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas.
+01O	13	2		3210	Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso.
+01O	13	3		3220	Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę,
+01O	13	4		3230	iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo.
+01O	13	5		3240	Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių.
+01O	13	6		3250	Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės.
+01O	13	7		3260	Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai.
+01O	13	8		3270	Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai!
+01O	13	9		3280	Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.
+01O	13	10		3290	Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis.
+01O	13	11		3300	Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė.
+01O	13	12		3310	Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines.
+01O	13	13		3320	Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui.
+01O	13	14		3330	Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus!
+01O	13	15		3340	Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.
+01O	13	16		3350	Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.
+01O	13	17		3360	Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!”
+01O	13	18		3370	Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.
+01O	14	1		3380	Anomis dienomis karalius  Amrafelis iš Šinaro, karalius Arjochas iš Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Goimo karalius Tidalas
+01O	14	2		3390	pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimo karaliumi Šemeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru.
+01O	14	3		3400	Visi šitie, sudarę sąjungą, ėjo į Sidimo slėnį, kur dabar yra Druskos jūra.
+01O	14	4		3410	Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo.
+01O	14	5		3420	Keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir jo sąjungininkai. Jie sumušė refajus Aštarot Karnaime, zūzus Hame, emus Šave Kirjataimo lygumoje
+01O	14	6		3430	ir horus Seyro kalne iki El Parano, kuris siekia dykumą.
+01O	14	7		3440	Paskui jie atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nusiaubė visą amalekiečių kraštą ir amoritus, kurie gyveno Hacecon Tamaroje.
+01O	14	8		3450	Tada išėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje:
+01O	14	9		3460	prieš Elamo karalių Kedorlaomerį, Goimo karalių Tidalą, Šinaro karalių Amrafelį ir Elasaro karalių Arjochą­keturi karaliai prieš penkis.
+01O	14	10		3470	Sidimo slėnis buvo pilnas dervos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.
+01O	14	11		3480	Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visas atsargas, nuėjo.
+01O	14	12		3490	Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą.
+01O	14	13		3500	Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai.
+01O	14	14		3510	Abromas išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo išvestas į nelaisvę, apginklavo tris šimtus aštuoniolika savo išlavintų tarnų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą iki Dano.
+01O	14	15		3520	Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko,
+01O	14	16		3530	ir atsiėmė jų pagrobtą turtą, Lotą ir jo turtą, moteris ir žmones.
+01O	14	17		3540	Kai Abromas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerį ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės slėnį­Karaliaus slėnį.
+01O	14	18		3550	Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.
+01O	14	19		3560	Jis laimino jį, sakydamas: “Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės valdovo!
+01O	14	20		3570	Tebūna šlovinamas aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus į tavo rankas!” Ir Abromas davė jam dešimtinę nuo visko.
+01O	14	21		3580	Sodomos karalius tarė Abromui: “Atiduok man žmones, o turtą pasilaikyk!”
+01O	14	22		3590	Bet Abromas tarė Sodomos karaliui: “Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu:
+01O	14	23		3600	nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abromą turtingą!’
+01O	14	24		3610	Aš nieko neimsiu, išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir kas priklauso vyrams: Anerui, Eškolui ir Mamrei, kurie ėjo su manimi. Jie tepasiima savo dalį”.
+01O	15	1		3620	Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!”
+01O	15	2		3630	Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.
+01O	15	3		3640	Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”.
+01O	15	4		3650	Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”.
+01O	15	5		3660	Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”
+01O	15	6		3670	Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.
+01O	15	7		3680	Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”.
+01O	15	8		3690	Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?”
+01O	15	9		3700	Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”.
+01O	15	10		3710	Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.
+01O	15	11		3720	Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.
+01O	15	12		3730	Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.
+01O	15	13		3740	Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.
+01O	15	14		3750	Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.
+01O	15	15		3760	O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.
+01O	15	16		3770	Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.
+01O	15	17		3780	Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.
+01O	15	18		3790	Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:
+01O	15	19		3800	kenitus, kenazus, kadmonitus,
+01O	15	20		3810	hetitus, perizus, refajus,
+01O	15	21		3820	amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.
+01O	16	1		3830	Abromo žmona Saraja ne turėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara.
+01O	16	2		3840	Saraja tarė Abromui: “Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų”. Abromas paklausė Sarajos.
+01O	16	3		3850	Abromui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abromo žmona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abromui už žmoną.
+01O	16	4		3860	Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę.
+01O	16	5		3870	Tada Saraja tarė Abromui: “Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs”.
+01O	16	6		3880	Abromas tarė Sarajai: “Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka”. Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo.
+01O	16	7		3890	Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą,
+01O	16	8		3900	tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”.
+01O	16	9		3910	Viešpaties angelas jai tarė: “Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją.
+01O	16	10		3920	Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima.
+01O	16	11		3930	Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą.
+01O	16	12		3940	Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių”.
+01O	16	13		3950	Ir Viešpatį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: “Tu esi Dievas, kuris mane matai”. Nes ji sakė: “Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane”.
+01O	16	14		3960	Todėl tą šulinį pavadino Lahai Roiju. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.
+01O	16	15		3970	Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis.
+01O	16	16		3980	Abromui buvo aštuoniasdešimt šešeri metai, kai Hagara pagimdė jam sūnų.
+01O	17	1		3990	Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.
+01O	17	2		4000	Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”.
+01O	17	3		4010	Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:
+01O	17	4		4020	“Štai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu,
+01O	17	5		4030	todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu.
+01O	17	6		4040	Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.
+01O	17	7		4050	Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.
+01O	17	8		4060	Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.
+01O	17	9		4070	Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas.
+01O	17	10		4080	Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!
+01O	17	11		4090	Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.
+01O	17	12		4100	Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.
+01O	17	13		4110	Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.
+01O	17	14		4120	O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”.
+01O	17	15		4130	Dievas toliau sakė Abraomui: “Savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas.
+01O	17	16		4140	Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai”.
+01O	17	17		4150	Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?”
+01O	17	18		4160	Abraomas tarė Dievui: “Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!”
+01O	17	19		4170	Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną sandorą ir su jo palikuonimis.
+01O	17	20		4180	Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą.
+01O	17	21		4190	Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais”.
+01O	17	22		4200	Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino.
+01O	17	23		4210	Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs.
+01O	17	24		4220	Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų,
+01O	17	25		4230	o jo sūnus Izmaelis­trylikos metų.
+01O	17	26		4240	Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis.
+01O	17	27		4250	Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.
+01O	18	1		4260	Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.
+01O	18	2		4270	Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,
+01O	18	3		4280	tarė: “Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!
+01O	18	4		4290	Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu,
+01O	18	5		4300	kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną”. Jie tarė: “Daryk taip, kaip sakei!”
+01O	18	6		4310	Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: “Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių”.
+01O	18	7		4320	Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti.
+01O	18	8		4330	Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.
+01O	18	9		4340	Jie paklausė jį: “Kur yra tavo žmona Sara?” Jis atsakė: “Palapinėje”.
+01O	18	10		4350	Vienas iš jų tarė: “Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!” Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo už jų.
+01O	18	11		4360	Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims.
+01O	18	12		4370	Todėl Sara savyje juokėsi: “Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?”
+01O	18	13		4380	Viešpats tarė Abraomui: “Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’
+01O	18	14		4390	Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!”
+01O	18	15		4400	Sara gynėsi, sakydama: “Aš nesijuokiau”, nes išsigando. O Jis tarė: “Ne! Tu juokeisi!”
+01O	18	16		4410	Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti.
+01O	18	17		4420	Viešpats tarė: “Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?
+01O	18	18		4430	Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.
+01O	18	19		4440	Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį”.
+01O	18	20		4450	Viešpats tarė: “Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki.
+01O	18	21		4460	Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu”.
+01O	18	22		4470	Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje.
+01O	18	23		4480	Abraomas priartėjęs tarė: “Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu?
+01O	18	24		4490	Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų?
+01O	18	25		4500	Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?”
+01O	18	26		4510	Viešpats tarė: “Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės”.
+01O	18	27		4520	Abraomas atsakė: “Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.
+01O	18	28		4530	Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?” Jis tarė: “Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis”.
+01O	18	29		4540	Abraomas toliau kalbėjo: “Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?” Jis atsakė: “Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu”.
+01O	18	30		4550	Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt”. O Jis atsakė: “Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt”.
+01O	18	31		4560	Tada jis tarė: “Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!” O Jis tarė: “Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties”.
+01O	18	32		4570	Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?” O Jis atsakė: “Nesunaikinsiu ir dėl dešimties”.
+01O	18	33		4580	Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.
+01O	19	1		4590	Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.
+01O	19	2		4600	Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.
+01O	19	3		4610	Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.
+01O	19	4		4620	Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.
+01O	19	5		4630	Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.
+01O	19	6		4640	Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,
+01O	19	7		4650	tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!
+01O	19	8		4660	Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.
+01O	19	9		4670	Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.
+01O	19	10		4680	Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.
+01O	19	11		4690	O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.
+01O	19	12		4700	Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!
+01O	19	13		4710	Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.
+01O	19	14		4720	Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.
+01O	19	15		4730	Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.
+01O	19	16		4740	Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.
+01O	19	17		4750	Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”
+01O	19	18		4760	Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!
+01O	19	19		4770	Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.
+01O	19	20		4780	Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.
+01O	19	21		4790	Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.
+01O	19	22		4800	Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.
+01O	19	23		4810	Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.
+01O	19	24		4820	Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.
+01O	19	25		4830	Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.
+01O	19	26		4840	Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.
+01O	19	27		4850	Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,
+01O	19	28		4860	ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.
+01O	19	29		4870	Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.
+01O	19	30		4880	Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.
+01O	19	31		4890	Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.
+01O	19	32		4900	Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”
+01O	19	33		4910	Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.
+01O	19	34		4920	Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”
+01O	19	35		4930	Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.
+01O	19	36		4940	Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.
+01O	19	37		4950	Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.
+01O	19	38		4960	Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.
+01O	20	1		4970	Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadešo ir Šūro.
+01O	20	2		4980	Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: “Ji yra mano sesuo”. Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą.
+01O	20	3		4990	Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”.
+01O	20	4		5000	Abimelechas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: “Viešpatie, ar žudysi niekuo nekaltą tautą?
+01O	20	5		5010	Argi Abraomas man nesakė: ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ar ji pati nesakė: ‘Jis yra mano brolis’? Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai padariau”.
+01O	20	6		5020	Dievas tarė jam sapne: “Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos nepaliestum.
+01O	20	7		5030	Taigi dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!”
+01O	20	8		5040	Abimelechas, atsikėlęs anksti rytą, sušaukė visus savo tarnus ir papasakojo jiems sapną. Žmonės labai nusigando.
+01O	20	9		5050	Abimelechas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: “Ką mums padarei? Ir kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę nuodėmę? Tu neturėjai pasielgti su manimi taip, kaip pasielgei”.
+01O	20	10		5060	Abimelechas tęsė toliau: “Ką galvojai taip darydamas?”
+01O	20	11		5070	Abraomas atsakė: “Aš galvojau, kad šioje šalyje nėra Dievo baimės ir dėl mano žmonos jie užmuš mane.
+01O	20	12		5080	Bet ji iš tikrųjų yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos, ir ji tapo mano žmona.
+01O	20	13		5090	Kai Dievas mane išvedė iš mano tėvo namų, aš jai tariau: “Padaryk man tą malonę­visur, kur nueisime, sakyk apie mane: ‘Jis yra mano brolis’ ”.
+01O	20	14		5100	Abimelechas davė Abraomui avių, galvijų, tarnų bei tarnaičių ir sugrąžino jam jo žmoną Sarą.
+01O	20	15		5110	Abimelechas tarė: “Štai mano kraštas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!”
+01O	20	16		5120	O Sarai jis pasakė: “Aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių. Tebūna tai įrodymas visiems, kurie yra su tavimi, ir kitiems, kad esi nekalta”.
+01O	20	17		5130	Abraomas meldė Dievą, ir Jis pagydė Abimelechą, jo žmoną ir tarnaites, kad jos gimdytų.
+01O	20	18		5140	Nes Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo žmonos Saros.
+01O	21	1		5150	Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs.
+01O	21	2		5160	Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs.
+01O	21	3		5170	Abraomas pavadino iš Saros gimusį sūnų Izaoku.
+01O	21	4		5180	Izaokas pagal Dievo įsakymą aštuntą dieną buvo apipjaustytas.
+01O	21	5		5190	Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas.
+01O	21	6		5200	Sara tarė: “Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas išgirs, juoksis su manimi.
+01O	21	7		5210	Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? Aš pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje”.
+01O	21	8		5220	Kai vaikas paaugo ir buvo nujunkytas, Abraomas tą dieną iškėlė didelį pokylį.
+01O	21	9		5230	Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ta pagimdė Abraomui, besišaipantį iš Izaoko,
+01O	21	10		5240	ir tarė Abraomui: “Išvaryk šitą vergę ir jos sūnų! Jis nebus paveldėtojas drauge su mano sūnumi Izaoku”.
+01O	21	11		5250	Tai labai nepatiko Abraomui dėl jo sūnaus.
+01O	21	12		5260	Tačiau Dievas tarė Abraomui: “Nesisielok dėl berniuko ir dėl vergės! Visa, ką Sara tau sako, klausyk jos! Nes iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys.
+01O	21	13		5270	Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes jis yra tavo palikuonis”.
+01O	21	14		5280	Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir išleido. Ji išėjusi klaidžiojo Beer Šebos dykumoje.
+01O	21	15		5290	Išsibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu.
+01O	21	16		5300	Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstumu. Ji sakė: “Negaliu matyti mirštančio vaiko”. Ir graudžiai verkė.
+01O	21	17		5310	Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: “Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą.
+01O	21	18		5320	Kelkis, imk berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį padarysiu didele tauta!”
+01O	21	19		5330	Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį. Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką.
+01O	21	20		5340	Dievas buvo su juo. Jis užaugo, gyveno dykumoje ir tapo šauliu.
+01O	21	21		5350	Jis gyveno Parano dykumoje, ir jo motina parinko jam žmoną iš Egipto šalies.
+01O	21	22		5360	Anuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas kalbėjo Abraomui: “Dievas yra su tavimi visame, ką tu darai.
+01O	21	23		5370	Dabar tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams, nei jų palikuonims, bet kaip aš maloningai su tavimi elgiausi, taip ir tu elgsiesi su manimi ir mano kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis!”
+01O	21	24		5380	Abraomas atsakė: “Prisiekiu”.
+01O	21	25		5390	Tačiau Abraomas priekaištavo Abimelechui dėl šulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo pasigrobę.
+01O	21	26		5400	Abimelechas atsakė: “Aš nežinau, kas tai padarė. Tu man nieko nesakei, aš nieko apie tai negirdėjau iki šios dienos”.
+01O	21	27		5410	Abraomas davė Abimelechui avių ir jaučių, ir juodu sudarė sandorą.
+01O	21	28		5420	Abraomas atskyrė septynis ėriukus.
+01O	21	29		5430	Abimelechas klausė Abraomo: “Ką gi reiškia šie septyni ėriukai, kuriuos tu atskyrei?”
+01O	21	30		5440	Jis atsakė: “Tuos septynis ėriukus turi priimti iš manęs kaip įrodymą, kad aš iškasiau šitą šulinį”.
+01O	21	31		5450	Ta vieta buvo pavadinta Beer Šeba, nes ten jie abu prisiekė.
+01O	21	32		5460	Taip juodu padarė sutartį Beer Šeboje. Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas sugrįžo į filistinų kraštą.
+01O	21	33		5470	Abraomas pasodino giraitę Beer Šeboje ir ten šaukėsi Viešpaties, amžinojo Dievo, vardo.
+01O	21	34		5480	Abraomas gyveno ilgą laiką kaip ateivis filistinų krašte.
+01O	22	1		5490	Po šių įvykių Dievas mėgi no Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “Aš čia!”
+01O	22	2		5500	Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!”
+01O	22	3		5510	Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs.
+01O	22	4		5520	Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą.
+01O	22	5		5530	Abraomas tarė savo jaunuoliams: “Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus”.
+01O	22	6		5540	Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant,
+01O	22	7		5550	Izaokas tarė savo tėvui: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia, sūnau!” Jis klausė: “Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas deginamajai aukai?”
+01O	22	8		5560	Abraomas atsakė: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!” Taip juodu ėjo toliau.
+01O	22	9		5570	Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro.
+01O	22	10		5580	Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų.
+01O	22	11		5590	Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: “Abraomai! Abraomai!” Tas atsakė: “Aš čia!”
+01O	22	12		5600	“Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”.
+01O	22	13		5610	Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje.
+01O	22	14		5620	Abraomas pavadino tą vietą “Viešpats mato”. Ir šiandien dar sakoma: “Ant kalno, kur Viešpats mato”.
+01O	22	15		5630	Viešpaties angelas antrą kartą pašaukė Abraomą iš dangaus
+01O	22	16		5640	ir tarė: “Savimi prisiekiu,­sako Viešpats,­kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus,
+01O	22	17		5650	Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,
+01O	22	18		5660	ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”.
+01O	22	19		5670	Abraomas sugrįžo pas jaunuolius, ir jie nuėjo į Beer Šebą; ir Abraomas gyveno Beer Šeboje.
+01O	22	20		5680	Po šių įvykių Abraomui buvo pranešta: “Milka pagimdė sūnų tavo broliui Nahorui:
+01O	22	21		5690	pirmagimį Ucą ir Būzą, jo brolį, ir Kemuelį, Aramo tėvą,
+01O	22	22		5700	Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį”.
+01O	22	23		5710	Betuelio duktė buvo Rebeka. Šituos aštuonis Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui.
+01O	22	24		5720	Be to, jo sugulovė Reuma pagimdė Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.
+01O	23	1		5730	Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.
+01O	23	2		5740	Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kanaano krašte. Ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir apverkti.
+01O	23	3		5750	Abraomas paliko mirusiąją ir kalbėjo Heto vaikams:
+01O	23	4		5760	“Aš esu ateivis ir svečias tarp jūsų. Duokite man nuosavybėn žemės kapui palaidoti mirusiąją”.
+01O	23	5		5770	Heto vaikai atsakė Abraomui:
+01O	23	6		5780	“Paklausyk mūsų, viešpatie! Tu esi Dievo kunigaikštis tarp mūsų. Laidok savo mirusiąją geriausiame mūsų kape! Nė vienas iš mūsų tau neatsakys kapo, kad galėtum palaidoti mirusiąją”.
+01O	23	7		5790	Abraomas atsistojęs nusilenkė hetitams, to krašto žmonėms,
+01O	23	8		5800	ir toliau kalbėjo: “Jei sutinkate, kad palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir prašykite už mane Efroną, Coharo sūnų,
+01O	23	9		5810	kad jis man parduotų Machpelos olą, kuri jam priklauso ir yra jo lauko gale! Už tiek, kiek ji verta, jis man ją teparduoda nuosavybėn kapinėms”.
+01O	23	10		5820	Tuo metu Efronas sėdėjo tarp Heto vaikų. Hetitas Efronas, girdint hetitams, atėjusiems prie miesto vartų, kalbėjo:
+01O	23	11		5830	“Ne, mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemę aš tau dovanoju ir olą, kuri yra joje. Savo tautiečių akyse aš tau ją dovanoju. Laidok savo mirusiąją”.
+01O	23	12		5840	Abraomas nusilenkė to krašto žmonėms
+01O	23	13		5850	ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: “Malonėk paklausyti manęs! Aš duosiu tau pinigus už lauką. Paimk juos iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją”.
+01O	23	14		5860	Efronas atsakė Abraomui:
+01O	23	15		5870	“Paklausyk manęs, viešpatie! Tas žemės sklypas vertas keturių šimtų šekelių sidabro. Ką tai reiškia man ar tau? Palaidok savo mirusiąją”.
+01O	23	16		5880	Abraomas sutiko su Efronu. Pirklių naudojamais pinigais jis atsvėrė Efronui keturis šimtus šekelių sidabro, kurį šis, hetitams girdint, minėjo.
+01O	23	17		5890	Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Machpeloje, ties Mamre, visi medžiai lauke, kurie augo aplinkui, tapo
+01O	23	18		5900	Abraomo nuosavybe, matant hetitams, kurie buvo ten.
+01O	23	19		5910	Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos lauko oloje, esančioje ties Mamre, Hebrone, Kanaano šalyje.
+01O	23	20		5920	Taip sklypas ir ola, kuri buvo jame, iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kapinėms.
+01O	24	1		5930	Abraomas paseno ir sulaukė žilos senatvės. Viešpats viskuo jį laimino.
+01O	24	2		5940	Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano šlaunimi,
+01O	24	3		5950	kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,
+01O	24	4		5960	bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui”.
+01O	24	5		5970	Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?”
+01O	24	6		5980	Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai!
+01O	24	7		5990	Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.
+01O	24	8		6000	O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!”
+01O	24	9		6010	Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė.
+01O	24	10		6020	Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.
+01O	24	11		6030	Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens.
+01O	24	12		6040	Jis meldėsi: “Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui!
+01O	24	13		6050	Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens.
+01O	24	14		6060	Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”.
+01O	24	15		6070	Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties.
+01O	24	16		6080	Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn.
+01O	24	17		6090	Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!”
+01O	24	18		6100	Ji atsakė: “Gerk, mano viešpatie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti.
+01O	24	19		6110	Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”.
+01O	24	20		6120	Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius.
+01O	24	21		6130	Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.
+01O	24	22		6140	Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso,
+01O	24	23		6150	ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?”
+01O	24	24		6160	Ji atsakė: “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”.
+01O	24	25		6170	Ji tęsė: “Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”.
+01O	24	26		6180	Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį:
+01O	24	27		6190	“Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!”
+01O	24	28		6200	Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko.
+01O	24	29		6210	Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio.
+01O	24	30		6220	Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers Rebekos žodžius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio,
+01O	24	31		6230	ir jam tarė: “Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams”.
+01O	24	32		6240	Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti.
+01O	24	33		6250	Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!”
+01O	24	34		6260	Jis tarė: “Aš esu Abraomo tarnas.
+01O	24	35		6270	Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.
+01O	24	36		6280	Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo.
+01O	24	37		6290	Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu,
+01O	24	38		6300	bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’.
+01O	24	39		6310	Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’
+01O	24	40		6320	Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų.
+01O	24	41		6330	Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’.
+01O	24	42		6340	Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą,
+01O	24	43		6350	tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’,
+01O	24	44		6360	o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’.
+01O	24	45		6370	Man dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’
+01O	24	46		6380	Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius.
+01O	24	47		6390	Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų.
+01O	24	48		6400	Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui.
+01O	24	49		6410	Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”.
+01O	24	50		6420	Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti.
+01O	24	51		6430	Štai Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo”.
+01O	24	52		6440	Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.
+01O	24	53		6450	Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo Rebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai.
+01O	24	54		6460	Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”.
+01O	24	55		6470	Jos brolis ir motina prašė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime”.
+01O	24	56		6480	Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą”.
+01O	24	57		6490	Jie tarė: “Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime”.
+01O	24	58		6500	Pašaukę Rebeką, klausė: “Ar keliausi su šiuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”.
+01O	24	59		6510	Tada jie išlydėjo Rebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus.
+01O	24	60		6520	Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!”
+01O	24	61		6530	Tada Rebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą.
+01O	24	62		6540	Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai Roijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte.
+01O	24	63		6550	Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius.
+01O	24	64		6560	Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario
+01O	24	65		6570	ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu.
+01O	24	66		6580	Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs.
+01O	24	67		6590	Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.
+01O	25	1		6600	Abraomas dar vedė kitą žmoną, vardu Ketūra.
+01O	25	2		6610	Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.
+01O	25	3		6620	Jokšanas turėjo du sūnus: Šebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: Ašūras, Letušas ir Leumas.
+01O	25	4		6630	Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi šitie yra Ketūros vaikai.
+01O	25	5		6640	Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo.
+01O	25	6		6650	O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į rytų šalį, toliau nuo Izaoko.
+01O	25	7		6660	Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus.
+01O	25	8		6670	Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta.
+01O	25	9		6680	Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.
+01O	25	10		6690	Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.
+01O	25	11		6700	Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai Roijo šulinio.
+01O	25	12		6710	Šitie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui.
+01O	25	13		6720	Šitie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,
+01O	25	14		6730	Mišma, Dūma, Masa,
+01O	25	15		6740	Hadaras, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma.
+01O	25	16		6750	Šitie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaikščių savo giminėse.
+01O	25	17		6760	Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta.
+01O	25	18		6770	Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Šūro, priešais Egiptą, Ašūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje.
+01O	25	19		6780	Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką.
+01O	25	20		6790	Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį.
+01O	25	21		6800	Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga. Viešpats išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka pastojo.
+01O	25	22		6810	Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: “Jei taip yra, tai kodėl man taip?” Ji nuėjo pasiklausti Viešpaties.
+01O	25	23		6820	Viešpats jai tarė: “Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam”.
+01O	25	24		6830	Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai.
+01O	25	25		6840	Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu.
+01O	25	26		6850	Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo šešiasdešimt metų.
+01O	25	27		6860	Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse.
+01O	25	28		6870	Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą.
+01O	25	29		6880	Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs.
+01O	25	30		6890	Ezavas tarė Jokūbui: “Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!” Todėl jį praminė Edomu.
+01O	25	31		6900	O Jokūbas pasakė: “Parduok man savo pirmagimio teisę”.
+01O	25	32		6910	Ezavas tarė: “Aš mirštu, ką gi man padės pirmagimystė?”
+01O	25	33		6920	Jokūbas pasakė: “Prisiek man!” Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę.
+01O	25	34		6930	Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.
+01O	26	1		6940	Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą.
+01O	26	2		6950	Jam pasirodė Viešpats ir tarė: “Neik į Egiptą. Gyvenk žemėje, kurią tau nurodysiu.
+01O	26	3		6960	Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.
+01O	26	4		6970	Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,
+01O	26	5		6980	nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų”.
+01O	26	6		6990	Izaokas pasiliko Gerare.
+01O	26	7		7000	Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo žmoną, jis sakė: “Ji mano sesuo”, nes jis bijojo sakyti: “Ji mano žmona”, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl Rebekos, nes ji buvo graži.
+01O	26	8		7010	Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistinų karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką, glamonėjantį savo žmoną Rebeką.
+01O	26	9		7020	Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: “Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?” Izaokas jam atsakė: “Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti”.
+01O	26	10		7030	Tada Abimelechas tarė: “Kodėl mums taip padarei? Juk kas nors galėjo sugulti su tavo žmona, ir tu būtum apkaltinęs mus!”
+01O	26	11		7040	Abimelechas įspėjo visą tautą: “Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, bus baudžiamas mirtimi”.
+01O	26	12		7050	Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino.
+01O	26	13		7060	Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis.
+01O	26	14		7070	Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai.
+01O	26	15		7080	Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis.
+01O	26	16		7090	Abimelechas tarė Izaokui: “Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!”
+01O	26	17		7100	Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno.
+01O	26	18		7110	Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs.
+01O	26	19		7120	Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę.
+01O	26	20		7130	Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo.
+01O	26	21		7140	Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna.
+01O	26	22		7150	Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: “Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”.
+01O	26	23		7160	Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą.
+01O	26	24		7170	Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: “Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”.
+01O	26	25		7180	Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį.
+01O	26	26		7190	Abimelechas iš Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu.
+01O	26	27		7200	Izaokas paklausė: “Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!”
+01O	26	28		7210	Jie atsakė: “Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’
+01O	26	29		7220	Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!”
+01O	26	30		7230	Izaokas iškėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė.
+01O	26	31		7240	Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos išleido, ir jie iškeliavo ramybėje.
+01O	26	32		7250	Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, sakydami: “Mes radome vandens”.
+01O	26	33		7260	Ir jis pavadino jį Šiba, todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Beer Šeba.
+01O	26	34		7270	Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą.
+01O	26	35		7280	Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.
+01O	27	1		7290	Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.
+01O	27	2		7300	Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.
+01O	27	3		7310	Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.
+01O	27	4		7320	Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.
+01O	27	5		7330	Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,
+01O	27	6		7340	Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:
+01O	27	7		7350	‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.
+01O	27	8		7360	Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.
+01O	27	9		7370	Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.
+01O	27	10		7380	Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.
+01O	27	11		7390	Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.
+01O	27	12		7400	Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.
+01O	27	13		7410	Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”
+01O	27	14		7420	Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.
+01O	27	15		7430	Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,
+01O	27	16		7440	o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.
+01O	27	17		7450	Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.
+01O	27	18		7460	Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”
+01O	27	19		7470	Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.
+01O	27	20		7480	Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.
+01O	27	21		7490	Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.
+01O	27	22		7500	Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.
+01O	27	23		7510	Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.
+01O	27	24		7520	Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.
+01O	27	25		7530	Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.
+01O	27	26		7540	Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”
+01O	27	27		7550	Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.
+01O	27	28		7560	Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!
+01O	27	29		7570	Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”
+01O	27	30		7580	Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.
+01O	27	31		7590	Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”
+01O	27	32		7600	Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.
+01O	27	33		7610	Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”
+01O	27	34		7620	Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”
+01O	27	35		7630	Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.
+01O	27	36		7640	Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”
+01O	27	37		7650	Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”
+01O	27	38		7660	Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.
+01O	27	39		7670	Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.
+01O	27	40		7680	Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.
+01O	27	41		7690	Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”
+01O	27	42		7700	Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.
+01O	27	43		7710	Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną
+01O	27	44		7720	ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,
+01O	27	45		7730	kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”
+01O	27	46		7740	Rebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”
+01O	28	1		7750	Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės.
+01O	28	2		7760	Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną,
+01O	28	3		7770	o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!
+01O	28	4		7780	Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.
+01O	28	5		7790	Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.
+01O	28	6		7800	Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”.
+01O	28	7		7810	Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją.
+01O	28	8		7820	Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.
+01O	28	9		7830	Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.
+01O	28	10		7840	Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną.
+01O	28	11		7850	Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė.
+01O	28	12		7860	Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.
+01O	28	13		7870	Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.
+01O	28	14		7880	O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!
+01O	28	15		7890	Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.
+01O	28	16		7900	Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!”
+01O	28	17		7910	Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!”
+01O	28	18		7920	Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.
+01O	28	19		7930	Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.
+01O	28	20		7940	Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,
+01O	28	21		7950	jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas.
+01O	28	22		7960	Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.
+01O	29	1		7970	Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų šalį.
+01O	29	2		7980	Jis pamatė šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo.
+01O	29	3		7990	Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl užrisdavo tą akmenį.
+01O	29	4		8000	Jokūbas klausė: “Broliai, iš kur jūs esate?” Tie atsakė: “Iš Charano”.
+01O	29	5		8010	Jis vėl klausė: “Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?” Jie atsakė: “Pažįstame”.
+01O	29	6		8020	Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. Štai jo duktė Rachelė ateina su avimis!”
+01O	29	7		8030	Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!”
+01O	29	8		8040	Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”.
+01O	29	9		8050	Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė.
+01O	29	10		8060	Jokūbas, pamatęs Rachelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis.
+01O	29	11		8070	Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.
+01O	29	12		8080	Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.
+01O	29	13		8090	Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui.
+01O	29	14		8100	Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį.
+01O	29	15		8110	Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?”
+01O	29	16		8120	Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­Rachelė.
+01O	29	17		8130	Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.
+01O	29	18		8140	Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: “Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę”.
+01O	29	19		8150	Labanas atsakė: “Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!”
+01O	29	20		8160	Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos.
+01O	29	21		8170	Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!”
+01O	29	22		8180	Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.
+01O	29	23		8190	Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją.
+01O	29	24		8200	Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą.
+01O	29	25		8210	Rytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: “Ką man padarei! Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?”
+01O	29	26		8220	Labanas atsakė: “Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją.
+01O	29	27		8230	Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!”
+01O	29	28		8240	Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.
+01O	29	29		8250	Labanas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilhą.
+01O	29	30		8260	Jis įėjo ir pas Rachelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus.
+01O	29	31		8270	Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę­nevaisingą.
+01O	29	32		8280	Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu, nes ji sakė: “Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras”.
+01O	29	33		8290	Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: “Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą”. Ji pavadino jį Simeonu.
+01O	29	34		8300	Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: “Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus”. Todėl ji pavadino jį Leviu.
+01O	29	35		8310	Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: “Dabar šlovinsiu Viešpatį”. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.
+01O	30	1		8320	Rachelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”
+01O	30	2		8330	Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”
+01O	30	3		8340	Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.
+01O	30	4		8350	Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.
+01O	30	5		8360	Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.
+01O	30	6		8370	Tada Rachelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.
+01O	30	7		8380	Rachelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
+01O	30	8		8390	Tada Rachelė tarė: “Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu.
+01O	30	9		8400	Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.
+01O	30	10		8410	Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.
+01O	30	11		8420	Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu.
+01O	30	12		8430	Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
+01O	30	13		8440	Tada Lėja tarė: “Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru.
+01O	30	14		8450	Kviečių pjūties metu Rubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”.
+01O	30	15		8460	Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” Rachelė tarė: “Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!”
+01O	30	16		8470	Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį.
+01O	30	17		8480	Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.
+01O	30	18		8490	Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu.
+01O	30	19		8500	Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.
+01O	30	20		8510	Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu.
+01O	30	21		8520	Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.
+01O	30	22		8530	Dievas atsiminė Rachelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.
+01O	30	23		8540	Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pašalino mano gėdą”.
+01O	30	24		8550	Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Viešpats duos man dar kitą sūnų!”
+01O	30	25		8560	Rachelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!
+01O	30	26		8570	Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!”
+01O	30	27		8580	Labanas jam tarė: “O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.
+01O	30	28		8590	Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!”
+01O	30	29		8600	Jokūbas atsakė: “Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.
+01O	30	30		8610	Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?”
+01O	30	31		8620	Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:
+01O	30	32		8630	šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.
+01O	30	33		8640	Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!”
+01O	30	34		8650	Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!”
+01O	30	35		8660	Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.
+01O	30	36		8670	Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.
+01O	30	37		8680	Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.
+01O	30	38		8690	Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.
+01O	30	39		8700	Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.
+01O	30	40		8710	Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.
+01O	30	41		8720	Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.
+01O	30	42		8730	Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.
+01O	30	43		8740	Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.
+01O	31	1		8750	Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”.
+01O	31	2		8760	Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.
+01O	31	3		8770	Viešpats tarė Jokūbui: “Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!”
+01O	31	4		8780	Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos
+01O	31	5		8790	ir joms tarė: “Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.
+01O	31	6		8800	Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.
+01O	31	7		8810	Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.
+01O	31	8		8820	Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.
+01O	31	9		8830	Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.
+01O	31	10		8840	Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.
+01O	31	11		8850	Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
+01O	31	12		8860	Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.
+01O	31	13		8870	Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”
+01O	31	14		8880	Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?
+01O	31	15		8890	Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.
+01O	31	16		8900	Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”.
+01O	31	17		8910	Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,
+01O	31	18		8920	išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.
+01O	31	19		8930	Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.
+01O	31	20		8940	Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.
+01O	31	21		8950	Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.
+01O	31	22		8960	Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.
+01O	31	23		8970	Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.
+01O	31	24		8980	Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”
+01O	31	25		8990	Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne
+01O	31	26		9000	ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?
+01O	31	27		9010	Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.
+01O	31	28		9020	Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.
+01O	31	29		9030	Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.
+01O	31	30		9040	Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?”
+01O	31	31		9050	Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.
+01O	31	32		9060	O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.
+01O	31	33		9070	Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.
+01O	31	34		9080	Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.
+01O	31	35		9090	Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.
+01O	31	36		9100	Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi
+01O	31	37		9110	ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!
+01O	31	38		9120	Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.
+01O	31	39		9130	Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.
+01O	31	40		9140	Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.
+01O	31	41		9150	Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!
+01O	31	42		9160	Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”.
+01O	31	43		9170	Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?
+01O	31	44		9180	Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!”
+01O	31	45		9190	Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.
+01O	31	46		9200	Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.
+01O	31	47		9210	Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.
+01O	31	48		9220	Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu
+01O	31	49		9230	ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!
+01O	31	50		9240	Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.
+01O	31	51		9250	Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.
+01O	31	52		9260	Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!
+01O	31	53		9270	Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.
+01O	31	54		9280	Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.
+01O	31	55		9290	Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.
+01O	32	1		9300	Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai.
+01O	32	2		9310	Jis, išvydęs juos, tarė: “Tai Dievo stovykla!” Ir pavadino tą vietą Mahanaimu.
+01O	32	3		9320	Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro žemę, Edomo kraštan.
+01O	32	4		9330	Jis įsakė jiems: “Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Viešėjau pas Labaną ir ten užtrukau iki šios dienos.
+01O	32	5		9340	Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ”.
+01O	32	6		9350	Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: “Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!”
+01O	32	7		9360	Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius
+01O	32	8		9370	ir tarė: “Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės”.
+01O	32	9		9380	Jokūbas meldėsi: “Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’.
+01O	32	10		9390	Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius.
+01O	32	11		9400	Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.
+01O	32	12		9410	Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”.
+01O	32	13		9420	Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje. Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką turėjo:
+01O	32	14		9430	du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,
+01O	32	15		9440	trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.
+01O	32	16		9450	Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė po būrį atskirai, sakydamas: “Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!”
+01O	32	17		9460	Jis įsakė pirmajam: “Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso šita banda?’,
+01O	32	18		9470	tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’ ”.
+01O	32	19		9480	Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: “Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite,
+01O	32	20		9490	ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ”. Jokūbas galvojo: “Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?”
+01O	32	21		9500	Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje.
+01O	32	22		9510	Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą.
+01O	32	23		9520	Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo.
+01O	32	24		9530	Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros.
+01O	32	25		9540	Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.
+01O	32	26		9550	Tada tas vyras tarė: “Paleisk mane, nes jau aušta!” Jokūbas atsakė: “Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!”
+01O	32	27		9560	Tas klausė: “Kuo tu vardu?” Jis atsakė: “Jokūbas”.
+01O	32	28		9570	Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”.
+01O	32	29		9580	Jokūbas klausė: “Pasakyk man savo vardą”. Bet tas atsakė: “Kam gi klausi mano vardo?” Ir jis ten jį palaimino.
+01O	32	30		9590	Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: “Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas”.
+01O	32	31		9600	Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja.
+01O	32	32		9610	Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.
+01O	33	1		9620	Jokūbas, pakėlęs akis, pamatė ateinantį Ezavą su keturiais šimtais vyrų. Jis paskirstė vaikus tarp Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių:
+01O	33	2		9630	sustatė tarnaites ir jų vaikus pirmoje eilėje, Lėją ir jos vaikus už jų, o Rachelę ir Juozapą paskutinėje eilėje.
+01O	33	3		9640	Jis pats nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė iki žemės, kol susitiko su broliu.
+01O	33	4		9650	Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė.
+01O	33	5		9660	Pamatęs žmonas ir vaikus, jis klausė: “Kas šitie?” Tas atsakė: “Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną”.
+01O	33	6		9670	Tada priartėjusios tarnaitės su savo vaikais nusilenkė.
+01O	33	7		9680	Paskui priartėjo Lėja ir jos vaikai ir nusilenkė. Pagaliau priartėjo Juozapas ir Rachelė ir taip pat nusilenkė.
+01O	33	8		9690	Ezavas toliau klausė: “Kam tie būriai, kuriuos sutikau?” Jis atsakė: “Kad rasčiau malonę savo valdovo akyse!”
+01O	33	9		9700	Ezavas atsakė: “Mano broli, aš turiu užtektinai, pasilaikyk, ką turi!”
+01O	33	10		9710	Jokūbas tarė: “O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus.
+01O	33	11		9720	Prašau, priimk palaiminimą, kurį tau atnešiau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir aš visko turiu”. Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną.
+01O	33	12		9730	Tada Ezavas tarė: “Dabar keliaukime­aš eisiu tavo priešakyje!”
+01O	33	13		9740	Bet Jokūbas atsakė: “Mano valdovas žino, kad vaikai gležni ir kad dalis avių bei galvijų yra jaunikliai; jei juos per greitai varysime nors vieną dieną, jie išgaiš.
+01O	33	14		9750	Mano valdove, eik pirma savo tarno, o aš pamažu toliau judėsiu, kaip įstengia eiti gyvuliai ir vaikai, kol nueisiu pas savo valdovą į Seyrą”.
+01O	33	15		9760	Tada Ezavas sakė: “Leisk man palikti su tavimi dalį savo žmonių!” Bet tas atsakė: “Kam to reikia? Kad tik surasčiau malonę savo valdovo akyse!”
+01O	33	16		9770	Ezavas tą dieną sugrįžo į Seyrą,
+01O	33	17		9780	o Jokūbas judėjo toliau į Sukotą. Ten jis pasistatė namus, o gyvuliams­ pastoges. Todėl pavadino tą vietą Sukotu.
+01O	33	18		9790	Jokūbas, keliaudamas iš Mesopotamijos, laimingai atvyko į Sichemą, kuris yra Kanaano krašte, ir apsistojo šalia miesto.
+01O	33	19		9800	Sklypą, kuriame pasistatė palapinę, jis nusipirko iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų už šimtą monetų.
+01O	33	20		9810	Jis ten pastatė aukurą ir jį pavadino: “Izraelio Dievo galybė”.
+01O	34	1		9820	Kartą Lėjos duktė Dina išėjo pasižiūrėti tos šalies dukterų.
+01O	34	2		9830	Šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Sichemas, ją pamatęs, nutvėrė ir išprievartavo.
+01O	34	3		9840	Jo siela prisirišo prie Jokūbo dukters Dinos. Jis pamilo mergaitę ir meiliai kalbėjo su ja.
+01O	34	4		9850	Sichemas prašė savo tėv o Hamoro: “Leisk man vesti šią mergaitę!”
+01O	34	5		9860	Jokūbas sužinojo, kad Sichemas išprievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis.
+01O	34	6		9870	Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, norėdamas su juo pasikalbėti.
+01O	34	7		9880	Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo iš laukų. Jie įsižeidė ir labai supyko, nes Sichemas padarė gėdą Izraeliui, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, nors nederėjo taip daryti.
+01O	34	8		9890	Hamoras kalbėjosi su jais: “Mano sūnaus Sichemo siela ilgisi jūsų dukters. Prašau, leiskite mano sūnui ją vesti.
+01O	34	9		9900	Susigiminiuokime: duokite mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite!
+01O	34	10		9910	Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”.
+01O	34	11		9920	Ir Sichemas kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: “O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Ko tik iš manęs paprašysite, duosiu.